Apie jį sakydavo, kad jis retai aiškindavo daugiau, nei būtina. Kai mokiniai užduodavo sudėtingus klausimus, jis neskubėdavo kurti sistemos, puošti atsakymo citatomis ar paversti pokalbio paskaita. Kartais jis tiesiog tylėdavo. Kartais paprašydavo atnešti arbatos. Kartais parodydavo į tai, ką mokinys jau matė, bet nenorėjo pripažinti.
Tiems, kurie buvo įpratę ieškoti Dharmos dideliuose žodžiuose, toks mokytojas galėjo atrodyti pernelyg paprastas. Tačiau būnant šalia jo pamažu aiškėjo: paprastumas nereiškia skurdumo. Kartais jis rodo, kad tai, kas nereikalinga, jau yra nukritę.
Jo mokymas pasirodydavo smulkmenose. Tame, kaip jis uždarydavo duris, neleisdamas joms trenktis. Tame, kaip išklausydavo žmogų iki galo. Tame, kaip galėdavo sustoti prie dubenėlio su vandeniu, tarsi pirmą kartą matydamas šviesos atspindį jo paviršiuje.
Mokiniai prisimindavo, kad sunkiausia buvo ne suprasti jo žodžius, o išbūti jo dėmesyje. Tame dėmesyje nebuvo spaudimo, tačiau jis neleido pasislėpti. Šalia jo žmogus pradėdavo pastebėti savo skubėjimą, susierzinimą ir norą atrodyti gilesniam, negu yra.
Toks meistras nekuria triukšmo aplink save. Jis nereikalauja susižavėjimo ir iš anksto nerenka legendų. Jo buvimas veikia kitaip: jis grąžina daiktams tikrąjį svorį. Puodelis vėl tampa puodeliu. Kvėpavimas — kvėpavimu. Kelias — ne idėja apie nubudimą, o kitas sąžiningas žingsnis.