Susierzinimas retai ateina iškilmingai. Dažniausiai jis pasirodo pačiose paprasčiausiose vietose: eilėje, susirašinėjime, virtuvėje, pokalbyje su artimu žmogumi, nuovargyje po ilgos darbo dienos. Kažkas kalba ne tuo tonu. Kažkas juda per lėtai. Kažkas prašo pagalbos kaip tik tada, kai viduje, regis, beveik nebeliko jėgų.
Dažnai susierzinimą laikome klaida. Tarsi geras praktikuojantis žmogus neturėtų susierzinti. Tarsi ramus žmogus visada privalėtų būti švelnus, lygus ir kantrus. Tačiau tokia mintis dažnai tampa dar viena prievartos prieš save forma. Mes pradedame pykti ne tik ant situacijos, bet ir ant paties fakto, kad mumyse kilo susierzinimas.
Dėmesys siūlo kitą kelią. Jis nesako: „Tu neturėtum to jausti.“ Jis klausia: „Kas čia iš tikrųjų skauda?“ Kartais už susierzinimo slypi nuovargis. Kartais — baimė prarasti kontrolę. Kartais — lūkestis, kad kiti žmonės turėtų suprasti mus be žodžių. Kartais — paprasta kūno perkrova: alkis, triukšmas, miego trūkumas, per daug užduočių.
Jeigu sustojame bent kelioms sekundėms, susierzinimas pradeda prarasti savo tariamą vientisumą. Jis nustoja būti vienu dideliu „mane viskas erzina“ ir suskyla į tikslesnes detales: sukąsti žandikauliai, karštis krūtinėje, greitos mintys, noras atsakyti aštriai, vidinis reikalavimas, kad pasaulis tuoj pat pasikeistų.
Būtent čia susierzinimas gali tapti mokytoju. Ne todėl, kad jis malonus. Ir ne todėl, kad jį reikia pateisinti. O todėl, kad jis parodo vietą, kurioje laikomės įsikibę. Norime, kad kitas žmogus kalbėtų kitaip. Kad situacija vyktų greičiau. Kad tikrovė sutaptų su mūsų vidiniu scenarijumi.
Tačiau tikrovė retai prašo leidimo. Ji ateina savo tempu, su savo garsais, vėlavimais, klaidomis ir kitų žmonių charakteriais. Praktika prasideda ne tada, kai viskas tampa patogu. Ji prasideda tą akimirką, kai nepatogumas jau atsirado, bet mes dar nespėjome jo paversti veiksmu.
Maža pauzė prieš atsakymą gali daug ką pakeisti. Nebūtina tapti šventuoju. Nebūtina šypsotis, jeigu viduje viskas verda. Pakanka pastebėti: „Dabar manyje yra susierzinimas.“ Ši paprasta frazė sukuria erdvę tarp jausmo ir veiksmo. Toje erdvėje atsiranda pasirinkimas.
Kartais teisingas pasirinkimas bus patylėti. Kartais — sąžiningai pasakyti: „Aš pavargau, grįžkime prie to vėliau.“ Kartais — pripažinti, kad problema yra ne kitame žmoguje, o mūsų lūkestyje. Kartais, priešingai, susierzinimas nurodo tikrą ribą, kurią jau seniai reikėjo įvardyti.
Kasdienio gyvenimo Dharma nereikalauja, kad taptume nejautrūs. Ji moko mūsų nebūti visiškai pagautiems kiekvieno vidinio judesio. Susierzinimas ateina, kyla, keičia formą ir praeina. Jeigu nemaitiname jo istorijomis, jis tampa ne priešu, o žinia.
Šia prasme susierzinimas yra griežtas, bet tikslus mokytojas. Jis ateina ten, kur mūsų praktika dar netapo gyva. Jis parodo ne idealų mūsų pačių vaizdinį, o tikrąją darbo vietą. Ir jeigu sutinkame jį ne su neapykanta, o su dėmesiu, net pats paprasčiausias konfliktas gali tapti sąžiningesnio buvimo pradžia.